Kultūros žurnalas
8 lankai aktualios publicistikos, literatūros kritikos, kino, teatro, muzikos, dailės apžvalgų, kokybiškų vertimų, lietuvių poezijos ir prozos.
Pavasarį Alytaus vyrų kalėjime Tautė Šumskė vedė rašymo dirbtuves kaliniams. Įkalinimo įstaigoje ji apsilankė dešimt kartų ir, kaip rašo, „išsivežiau dešimtkart daugiau, nei tikėjausi“.
Kviečiame paskaityti, kaip nuteistiesiems sekėsi išlaisvinti kūrybiškumą.
Autorės nuotrauka
„Ar žemaičiai kuria kaip nors specifiškai? Galbūt kartais juos galima atpažinti iš užmojo“, – svarsto IX-ojoje 𝗣𝗮𝘀𝗮𝘂𝗹𝗶𝗼 𝘇̌𝗲𝗺𝗮𝗶𝗰̌𝗶𝘂̨ 𝗱𝗮𝗶𝗹𝗲̇𝘀 𝗽𝗮𝗿𝗼𝗱𝗼𝗷𝗲 apsilankiusi menotyrininkė Monika Krikštopaitytė.
Plungėje, Žemaičių dailės muziejus birželio pabaigoje atidaryta unikali paroda, kurios dalyviai kilę iš Žemaitijos arba čia gyvena. Tai – viena didžiausių šių metų parodų Lietuvoje – joje pristatomi per 80-ties menininkų darbai.
𝗞𝗲𝘁𝗶𝗻𝗮𝗻𝘁𝗶𝗲𝗺𝘀 𝗻𝘂𝘃𝘆𝗸𝘁𝗶: paroda rūmuose, laikrodinėje veiks iki gruodžio 31 d., oficina bus atvira iki rugsėjo 30 d., o Plungėje gimusio menininko Žilvino Kempino instaliacija „Tūba“ veiks iki šio sekmadienio, rugpjūčio 18 d.
Teksto nuoroda – komentaruose.
Sauliaus Narkaus nuotraukose – Rimanto Milkinto skulptūra „Columna“ (kairėje), Ž. Kempino instaliacija „Tūba“ (dešinėje).
„Šiandieninės jaunųjų poezijos naujienų srautas, jeigu jį seki, ilgainiui ima skambėti vienodai, todėl panūdau atsiversti „senienas“. Juolab kad rinkinio pavadinimas žada suvenyrų iš praeities. A. Marčėno poezijai visada turime lūkesčių, kuriuos mums suformavo jo paties aukso amžiaus – pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių – kūryba. Turime ir nuogąstavimų, nes vėliau kažkas pasikeitė, be abejo – ir sociokultūrinis kontekstas, skaitytojai. Naujasis rinkinys – proga pasitikrinti, ar įmanoma komunikacija tarp nutolusių pasaulių”, – priežastis apžvelgti Aido Marčėno eilėraščių knygą „𝗠𝗶𝗿𝗸𝘁: 𝗲𝗶𝗹𝗲̇𝗿𝗮𝘀̌𝗰̌𝗶𝗮𝗶 𝗶𝘀̌ 𝗽𝗮𝘀𝗶𝗯𝗮𝗶𝗴𝘂𝘀𝗶𝗼 𝗽𝗮𝘀𝗮𝘂𝗹𝗶𝗼“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) įvardija Akvilė Rėklaitytė.
Nuorodą į visą tekstą rasite komentaruose.
Šioje minioje – ir „Litmenio“ klubo nariai. Šeštadienį ėjome į ConTempo Festival pasirodymą KTU sporto salėje. Festivalis dar vyksta sekmadienį, o prisijungti prie „Litmenio“ klubo galite čia: bit.ly/3SJNeXK
Tapę nariais ne tik į pašto dėžutę gausite žurnalą, bet ir kas mėnesį kviesime į kultūringas veiklas. Štai ką šiemet veikėme:
- Sausį skaitėme ir aptarinėjome José Emilio Pacheco „Mūšius dykumoje“.
- Vasarį žiūrėjome filmą „Chimera“, kurį pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Povilas Blaževičius.
- Kovą žiūrėjome choreografės Gretos Grinevičiūtės spektaklį „Šokis objektui ir vaikui“, po jo vyko pokalbis su kūrybine grupe.
- Balandį dalyvavome ekskursije po Lino Jablonskio parodą „Drifts“ galerijoje.
- Gegužę žiūrėjome festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklį.
- Birželį skaitėme menininko Dariaus Žiūros knygą „Diseris“ ir susitikę su juo ją aptarėme.
- Liepą ėjome į ekskursiją Radvilų rūmuose, į Andy Sweeto fotografijų parodą.
- Rugpjūtį – „ConTempo“ festivalio pasirodymas.
Ruošiame veiklas – ir žurnalo numerius – rudeniui. Prisijunkite!
Švenčionėliuose, žaviame namuke įsikūręs Bistro Mėta – skanaus maisto iš vietinių gėrybių vieta. Rekomenduojame apsilankyti, paragauti, o užsukę galite ir „Litmenį“ paskaityti.
Kodėl rašome apie kavines? Mažesniuose miestuose parduotuvės žurnalo nepardavinėja, bibliotekos neužsisako, tad bendradarbiaujame su fainomis kavinėmis. Jos prenumeruoja žurnalą savo lankytojams. Viena tokių vietų – „Bistro Mėta“.
Jei ir jūs turite kavinę ar žinote kitą smagią kultūringą vietą – parekomenduokite užsiprenumeruoti „Literatūrą ir meną“, o mes apie tokias vietas pranešime savo socialiniuose tinkluose. Tai galima padaryti čia: https://prenumerata.lt/prenumerata/literatura-ir-menas
𝗡𝗮𝘂𝗷𝗼𝘀 𝗸𝗻𝘆𝗴𝗼𝘀!
Net 10-imt naujų knygų – nuo mokslinės fantastikos iki filosofijos – apžvelgia literatūrologė Elžbieta Banytė.
Nuoroda – komentaruose.
RARA leidykla, Kitos knygos, Hubris, Lietuvos nacionalinis muziejus, Leidykla LAPAS, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Leidykla „Tyto alba“
„Prisipažinsiu: sunkiai įsijaučiu į tautosakišką poeziją. Studijų metais spėjau pajusti alergiją tekstams, kuriuose autoriai konstruoja sunkiasvorį tautinį dvasingumą ar imituoja dainas. Iki šiol folkloro sritį intuityviai suvokiu ne kaip natūralią, kasdienišką, o kaip ideologinę, kurią išmokstama skaityti schematiškai. Tačiau kokybiški tekstai gali atgaivinti stereotipų nuskriaustą sąmonę“, – taip prasideda literatūros kritikės Neringos Butnoriūtės apžvalga apie naujausią Jurgitos Jasponytės poezijos knygą „𝗩𝗶𝘀𝗮𝘁𝗮 𝗮𝘁𝘀𝗶𝘀𝗲̇𝗱𝗮 𝗻𝗲𝘁𝗶𝗻𝗸𝗮𝗺𝗼𝗷𝗲 𝘃𝗶𝗲𝘁𝗼𝗷𝗲“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Poetė yra išleidusi du eilėraščių rinkinius – „Šaltupė“ (2014) ir „Vartai Auštrieji“ (2019). Abi knygos buvo įvertintos premijomis, pateko į „Metų knygos rinkimų“ penketukus.
Nuoroda – komentaruose.
Rygoje nuo 2016-ųjų veikia 𝗕𝗮𝗹𝘁𝗶𝗷𝗼𝘀 𝗮𝗻𝗮𝗹𝗼𝗴𝗶𝗻𝗶𝗼 𝗸𝗶𝗻𝗼 𝗶𝗿 𝗳𝗼𝘁𝗼𝗴𝗿𝗮𝗳𝗶𝗷𝗼𝘀 𝗹𝗮𝗯𝗼𝗿𝗮𝘁𝗼𝗿𝗶𝗷𝗮 (Baltic Analog Lab). Tai yra stipriausia tokio pobūdžio institucija visame regione. Čia siekiama dalytis idėjomis ir praktine patirtimi, formuoti tarptautinį kūrybinį ir diskusijų lauką. Plačiau apie analoginio vaizdo centro veiklą ir eksperimentinį kiną Latvijoje pasakoja laboratorijoje apsilankiusi Lina Žukauskaitė.
Nuorodą rasite komentaruose.
Kairėje – Andrejaus Stronkino nuotrauka, dešinėje – Tomo Tereko.
Likus porai mėnesių iki Paryžiaus olimpiados žurnalas „Vogue“ paskelbė interviu su žaidynių atidarymo ceremonijos meno vadovu Thomas Jolly. Straipsnį iliustravo Annie Leibovitz daryta fotografija, kurios mįsles perskaityti pabandė Emilija Ferdmanaitė.
Nuorodos į tekstą ir į fotografiją komentaruose. Vaidonės Dabriškaitės nuotrauka
Prieš daugiau nei metus viename iš seniausių Zarasuose pastatų buvo atidaryta 𝗡𝗼𝗺𝗲𝗱𝗼𝘀 𝗶𝗿 𝗦̌𝗮𝗿𝘂̄𝗻𝗼 𝗦𝗮𝘂𝗸𝘂̨ 𝗴𝗮𝗹𝗲𝗿𝗶𝗷𝗮, o šią vasarą – nauja ekspozicijos salė, kur pristatomas naujausias Š. Saukos darbas „Europos saugumo architektūra“ ir šią temą atliepiančių darbų kolekcija.
Apie menininkų kūrybą rašo galeriją aplankiusi menininkė, rašytoja Aistė Kisarauskaitė.
Nuoroda į jos tekstą „𝗟𝗮𝗽𝗲̇𝘀 𝗶𝗿 𝗸𝗮𝗿𝘁𝗼𝗻𝗶𝗻𝗶𝗮𝗶 𝗯𝗲𝗿𝘇̌𝗲𝗹𝗶𝗮𝗶“ – komentaruose.
Nomeda Saukienė. „Pakeitusi įvaizdį“, 2007.
10-ajame „Literatūros ir meno“ numeryje pasirodęs Sandros Bernotaitės komentaras „𝗞𝘂𝗹𝘁𝘂̄𝗿𝗼𝘀 𝗸𝘂̄𝗻𝗼 𝗱𝗲𝘁𝗼𝗸𝘀𝗮𝘀“ sulaukė ne tik daug jūsų reakcijų, bet ir atsakymo „𝗦𝗲𝗸𝘀𝗮𝘀 – 𝗻𝗲 𝗵𝗲𝗿𝗼𝗶𝗻𝗮𝘀“, kurį parašė Melita Vilkevičiūtė.
Nuorodas į abiejų autorių tekstus rasite komentaruose.
Remigijaus Paulausko nuotrauka
Narius Kairys – kino tyrinėtojas, rašytojas, dėstytojas. Naujoji jo esė knyga „𝗬𝘂𝗿𝗮 𝘆𝘂𝗿𝗮. 𝟴𝟴 𝘀̌𝘃𝗲𝗻𝘁𝘆𝗸𝗹𝘂̨ 𝗸𝗲𝗹𝗶𝗮𝘀“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) atsirado po Japonijos saloje Šikoku įveikto 88 šventyklų piligriminio kelio.
„Man rodos, apie tai ir yra ši knyga – apie mūsų santykį su mirtimi. Tuo šis kelias iš esmės skiriasi nuo kitų piligriminių takų – jo metu prisiimi gyvo mirusiojo tapatybę. Ši kelionė leido man mąstyti apie mirties fenomeną ne trivialiomis sąlygomis ar nuvalkiotomis alegorijomis, bet per asmeninius išgyvenimus. Žengiant per slenkstį į Šikoku, Gintaro Beresnevičiaus žodžiais tariant, įvyksta maža mirtytė ir ne vien tavo galvoje – pats kelias ją tarsi pasiūlo. Jei neapmąstai savo mirties, tai nepatirsi, nesuprasi ir kelio, gyvenimo.“
Apie šią knygą ir vieną ryškiausių gyvenimo patirčių su autoriumi pasikalbėjo Eglė Mikulskaitė. Nuoroda į interviu – komentaruose.
Kairėje – Ričardo Šileikos nuotrauka
Naujausias vasariškas numeris spalvotas ne tik viršeliuose, bet ir viduje. Menininkų darbai, knygų viršeliai ir pokalbininkų portretai – visi spalvoti. Kaip ir vasara!
Žurnalą įsigyti galite spaudos platinimo vietose ir nepriklausomuose knygynuose, mažesniuose miestuose – pašto skyriuose.
Menininkė Eglė Rakauskaitė Anykščių rajone kuria tėvo, fotografo 𝗥𝗼𝗺𝘂𝗮𝗹𝗱𝗼 𝗥𝗮𝗸𝗮𝘂𝘀𝗸𝗼 „𝗮𝗥𝗥𝗰𝗵𝘆𝘃𝗮̨“. Tai – meninės fotografijos centras, kuriame vyktų parodos, renginiai, reziduotų menininkai, rašytojai ir kurtų ji pati.
Pirma proga aplankyti buvusiame darželyje kuriamą erdvę – Pasaulinės fotografijos dienos, o kartu ir R. Rakausko gimtadienio išvakarėse – rugpjūčio 18-ąją. Plačiau skaitykite Ramintos Jonykaitės tekste. Nuoroda – komentaruose.
Antano Sutkaus nuotraukoje – Eglė Rakauskaitė su tėvu Romualdu Rakausku, 1985.
Žeimių dvaro sodyba Jonavos rajone – vienas ryškiausių vėlyvojo klasicizmo laikotarpio ansamblių. Prieš du dešimtmečius šią sodybą iš senelio paveldėjo Domas Noreika. Palikimas tuomet aštuoniolikmetį paskatino stoti į Vilniaus dailės akademiją ir mokytis restauravimo.
Įdomu, kad D. Noreika nesiekia atkurti, verčiau įsiklausyti, prisitaikyti. Už originalias restauravimo praktikas Žeimių dvare jam įteikta Kultūros paveldo apdovanojimų „Paveldo DNR“ 2023 m. specialioji padėka.
„Bet iki tol buvo 20 metų visiško visuomenės nesupratimo, ką veikiu. O aš teigiau ir teigiu, kad nerestauruotas dvaras gali būti gražus ir prasmingas. Visą gyvenimą kalbu apie gydymą ir prevenciją, ne apie restauravimą, nors oficialiai esu restauratorius“, – dalijosi jis.
Nuoroda į tekstą „𝗠𝗮𝗻𝗼 𝗱𝗮𝗿𝗯𝗮𝘀 𝗰̌𝗶𝗮 – 𝘃𝗮𝗹𝘆𝘁𝗶 𝗹𝗮𝗻𝗴𝘂𝘀“ – komentaruose.
Teksto autorės Kotrynos Lingienės nuotraukos
14-asis numeris – spalvotais puslapiais ir viduje, ne tik viršeliu!
𝗦𝗮𝗻𝘁𝘆𝗸𝗶𝗮𝗶 𝘀𝘂 𝗣𝗿𝗮𝗻𝗰𝘂̄𝘇𝗶𝗷𝗮, 𝘤’𝘦𝘴𝘵 𝘤𝘰𝘮𝘱𝘭𝘪𝘲𝘶𝘦́
1990 m., vasaris, mano senelis su Vilniaus universiteto trupe „Minimum“ išvyko į Paryžių per Minską ir Brestą traukiniu Maskva–Paryžius. Kelionei skirta 15 000 rublių. Mieste trupė apgyvendinta vieno studento privačiame name. Jo motina – medikė – labai domėjosi įvykiais Lietuvoje: Gorbačiovo vizitu į Vilnių, Maskvos pažadu suteikti Lietuvai ekonominį savarankiškumą ir kt. dalykais. Aiškino: jei Lietuva ir kitos Baltijos respublikos taptų nepriklausomos, Vakarų šalys, tarp jų ir Prancūzija, turės jas remti. Dėl to Prancūzija neteks dalies savo biudžeto, bus mažesnės paprastų prancūzų pajamos. Po trupės spektaklio 𝘗𝘢𝘳𝘪𝘴-8 universiteto teatro salėje įvyko trupės narių ir šio universiteto studentų diskusija apie politinę padėtį Lietuvoje. Vienas 𝘗𝘢𝘳𝘪𝘴-8 studentas pareiškė, kad Lietuva neturėtų trukdyti Gorbačiovo atšilimo politikai ir turėtų sutikti su siūlomu ekonominiu savarankiškumu. Šalia senelio sėdėjęs skulptorius Antanas Mončys, matydamas, kad VU studentai nedrįsta pasakoti, kokios nuotaikos vyrauja Lietuvoje, pasakė, kad į puolimą reikėtų atsikirsti. Tuomet senelis atsistojo ir pasakė, kad Lietuvos žmonės nori visiškos nepriklausomybės ir tikriausiai ją turėsime. Iš Paryžiaus trupė išvyko į Lježą. Traukinyje kontrolieriai aptiko, kad grupės kelionės administratorė Paryžiuje nenupirko bilietų. Tik vietos rezervuotos, grėsė didelė bauda. Šiaip ne taip surinkta reikalinga pinigų suma ir sumokėta už bilietus. Tikrintojai atsižvelgė, kad grupė neturėjo kelionių patirties ir baudos neskyrė.
2004-ieji, rugpjūtis. Lietuva – jau Europos prieglobstyje. Važiavome autobusu su mama, dar 30 lietuvių ir gidu į Prancūziją pasigrožėti Luaros slėnio pilimis. Vienas ekskursantas neturėjo lagamino ar kuprinės, todėl daiktelius vežė susidėjęs į plastikinį maksimos maišą. Dvi naktys iškęstos ant ratų, užtai ryte kirtus Vokietijos ir Prancūzijos sieną ir patekus į vietinės degalinės tualetą, ne vienam įspūdį paliko švara, rožinės sienos ir kvapnūs muilai. Autobuso moterys pasitempėme, pabudo elegancija! Prieš įvažiuojant į Paryžių, gidas perspėjo, kad miesto šaligatviai nusėti šunų kakučiais, galima paslysti ir susilaužyti ranką, ir rugpjūtį, deja, nesutiksime tikrų paryžiečių, atostogauja pietuose, na, bet pamatysime daug afroamerikiečių ir arabų. Gidas uždraudė vartoti žodį „negras“, kad šie nesuprastų, ir pasiūlė vadinti įmantriau – nuodėguliais. Prisimenu deginantį, svilinantį didmiesčio karštį, metro bėgių kvapą, varlių kojelių skonis – kaip paprasčiausios vištienos, mano mamai baigėsi grynieji, o banko kortelių tais laikais dar nebuvo.
Ateinantį rudenį, Paryžiau, laikykis, tavęs laukia „La saison de la Lituanie en France“. Tuo metu Lotynų kvartale ar Monmartre bus daug lengviau sutikti lietuvių menininką nei Užupyje. Dabar, girdėjau, ne vienas laužo liežuvį prancūzų kalbos kursuose: „Bonjour, je suis artiste de Vilnius.“ Į sezoną patekti nebuvo lengva – paraiškai teikti duota nedaug laiko, reikėjo susirasti partnerius Prancūzijoje, o prancūzai vangiai atsakinėjo į laiškus, kai kurie, atsakę teigiamai, paskutinę minutę dingdavo, ne visus lietuvius tenkino finansavimas – teko atsisakyti dalyvauti. Na, bet priėmime birželio pradžioje pas Prancūzijos ambasadorę nuotaikos pakilios – vietinis kultūros elitas ir didžiausių Prancūzijos žiniasklaidos priemonių žurnalistai rado bendrą kalbą, 𝘤’𝘦𝘴𝘵 𝘨𝘦𝘯𝘪𝘢𝘭, 𝘤’𝘦𝘴𝘵 𝘮𝘢𝘨𝘯𝘪𝘧𝘪𝘲𝘶𝘦. 𝘊𝘦𝘯𝘵𝘳𝘦 𝘗𝘰𝘮𝘱𝘪𝘥𝘰𝘶, 𝘛𝘩𝘦𝘢𝘵𝘳𝘦 𝘥𝘦 𝘭𝘢 𝘝𝘪𝘭𝘭𝘦, visur skambės lietuvių vardai, į prancūzų kalbą verčiamos mūsų autorių knygos... Wilna, Memel, Mekas, Sabaliauskaitė, jaunieji rašytojai, režisieriai ir kt., esame įdomūs, turime unikalios patirties, to gaivališko atsidavimo, kurio pradeda trūkti senajai Europai. O man vis kirba klausimas: ar tai bus trijų mėnesių nuotykis, ar rimtesnis romanas? O gal net patirsime 𝘭𝘪𝘣𝘦𝘳𝘵𝘦́, 𝘦𝘨𝘢𝘭𝘪𝘵𝘦́, 𝘧𝘳𝘢𝘵𝘦𝘳𝘯𝘪𝘵𝘦́ ? Na, nėra ko jaudintis – sužinosime netrukus.
„Litmenio“ redakciją taip pat suviliojo prancūziški kerai, skaitome partnerio „Le Monde“ straipsnius, kitas numeris bus prancūziškas ir išeis jau rudenį. O dabar 𝘷𝘪𝘷𝘦 Baltijos jūra ir žalieji ežerai!
Laura Švedaitė
Teksto pradžia iš Vytauto Valiukėno užrašų.
•••
Liepos 19 d. žurnalas nr. 14 – 7 lankai kultūros. Turinys komentaruose.
• Viršelyje – Raminta Blaževičiūtė-Mozūraitienė. „Asmeniniam dokumentui“, drobė, aliejus, 2016. Nuotrauka iš The Rooster Gallery archyvo.
• Nuo ketvirtadienio „Literatūrą ir meną“ galite įsigyti Rašytojų sąjungos, „Eurekos!“, „Humanito“ knygynuose ir „Mint Vinetu“. Penktadienį – Lietuvos pašto skyriuose rajonų centruose bei kitose platinimo vietose. Platinimo vietos: https://literaturairmenas.lt/kur-isigyti
• Prenumeruokite: https://literaturairmenas.lt/prenumerata
• Kitas numeris išeis rugsėjo 5 d.
Šiemet Poezijos pavasaris premija buvo atskirta nuo Maironio premijos, kurią kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga skirdavo Kauno miesto savivaldybė. Vieninteliu 60-ojo festivalio „Poezijos pavasaris ’24“ laureatu tapo uteniškis poetas Vytautas Kaziela. Andrius Jakučiūnas pakalbino poetą apie įvykusius pokyčius, kultūrinę korupciją ir poezijos festivalio ateitį.
Nuoroda į interviu – komentaruose.
Brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Vasara – puikus laikas kapstytis sode ir darže. Koks yra lietuvių rašytojų santykis su kaimu ir žemės ūkio darbais? Šį klausimą uždavėme vienuolikai literatūros kūrėjų. Nuorodą į jų atsakymus rasite komentaruose.
Agnės Vidugirytės nuotrauka
Už bičiulystę!
Bendradarbiaudami su užsienio kultūros leidiniais praturtiname tiek savo, tiek kitų turinį. Mainai vyksta abiem kryptimis. Štai, pavyzdžiui, liepos pradžioje latvių internetinis kultūros žurnalas Satori publikavo Aleksandros Fominaitės tekstą apie didžiąją MO muziejus parodą „Šito pas mus nėra“ (kuratoriai Inga Lāce, Adomas Narkevičius, Rebeka Põldsam).
Tekstą lietuviškai rasite komentaruose. Paroda veiks iki rugsėjo 8 d.
Par izstādi "Mēs to nedarām. Intimitāte, normas un fantāzijas Baltijas mākslā" Viļņas MO muzejā (kuratori: Inga Lāce, Adoms Narkevičs, Rebeka Poldsama)
Belaukiant Anglijos ir Ispanijos dvikovos Europos futbolo čempionato finale, Donatas Puslys rekomenduoja keletą knygų apie futbolą.
Nuoroda – komentaruose.
Jūratės Visockaitės vasaros užrašai
Šįsyk – apie Valdovų rūmų kieme matytą operą „𝗗𝗶𝗱𝗼𝗻𝗲̇ 𝗶𝗿 𝗘𝗻𝗲̇𝗷𝗮𝘀“, apie Europos futbolo čempionatą (!), apie Pietų Korėjos autorės romaną „𝗞𝗮𝗶 𝗻𝘂𝘃𝘆𝗸𝗮𝘂 𝗽𝗮𝘀 𝘁𝗲̇𝘃𝗮̨“ (išleido Baltos Lankos), apie tapytojos darbų parodą „𝗣𝗮𝘇̌𝗮𝗱𝗮𝗶“ (Rūtė Merk. Pažadai / Promises).
Nuoroda – komentaruose.
Kiek turėtų kainuoti muziejaus bilietas? Mažiau ar daugiau nei 10 eurų? O gal įėjimas turėtų būti nemokamas? Apie tinkamiausią kainą svarsto Dovydas Kiauleikis.
Nuoroda komentaruose.
Šiandien šeštadienis. Įprastai teatro darbuotojams tai yra darbo diena. Laisvadienis – pirmadienį.
Tekstas „𝗦𝗲𝗸𝗺𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗼𝗽𝗶𝗲𝘁𝗲̇, 𝗮𝗿𝗯𝗮 𝗦𝘂𝗻𝗱𝗮𝘆 𝘀𝗰𝗮𝗿𝗶𝗲𝘀“, kurį teatro režisierė Eglė Švedkauskaitė parašė vieną sekmadienio popietę, buvo įkvėptas kelionės į paplūdimį. Važiuodama pro Sluškų rūmus ji matė kūrybines kančias išgyvenančius studentus.
Taigi – apie kūrybą, nuovargį ir poilsį.
Eglės Švedkauskaitės nuotrauka
𝗟𝗶𝗮𝘂𝗱𝗶𝗲𝘀 𝗯𝘂𝗶𝘁𝗶𝗲𝘀 𝗺𝘂𝘇𝗶𝗲𝗷𝘂𝘀?
Anądien važinėjome po Dzūkiją ir dairėmės po Zervynas. Tai etnografinis kaimas ant Ūlos upės kranto, kaip miško žvalgų gyvenvietė minimas nuo XVIII amžiaus. Čia kelis dešimtmečius gyveno ir kūrė Juozas Aputis, kurio namai, kaip interviu „Lietryčiui“ mini vietinis bitininkas ir kryždirbys Algis Svirnelis, jau ilgą laiką stovi liūdnais langais, tik retkarčiais aplankomi vaikų ir anūkų.
Čia vaikštant apima sakralus pojūtis, keistas pakylėtumas – tylios šonais susiglaudusios sodybos, kryžiai, parišti baltomis prijuostėmis (jas rišdavo nuotakos, dėkodamos gimtam kaimui, jaunos moterys, negalinčios susilaukti vaiko arba kaip tik atgailaujančios už nuodėmes), kalvelės, atvedančios žemyn prie tamsaus paupio, – visa tai it laukinė, savaime nutikusi bažnyčia.
Ne kiekvienas gali ten gyventi. Minėtame interviu pažymima, kad naujakurių beveik nėra. Nieko keisto – ateiti į tokius namus, juos tinkamai saugoti ir prižiūrėti, ne tik nedėti plastikinių langų, bet ir sutrūnijusias duris ar sijas restauruoti, perdaryti pagal senųjų meistrų papročius – kunigiško pašaukimo reikalaujantis užsiėmimas. Be abejo – prasmingas.
Tai prisiminiau LRT.lt perskaitęs mokytojos, kritikės, apžvalgininkės Elžbietos Banytės palyginimą, kad lietuvių literatūros egzamino temos – „Toks liaudies buities muziejus“. Iš tiesų, ne kiekvienas gali apsigyventi Donelaičio, Vaižganto, net ir Maironio kalboje. Nors jie yra lietuvių tapatybės kalviai, kryždirbiai, nors ir esu mylimajai pataluose skaitęs Donelaitį. Vis dėlto jų primygtinumas egzaminuose atrodo neorganiškas. Ne dėl to, kad jie nebūtų aktualūs (apskritai aktualumas pervertinamas), bet dėl to, kad jie bekompromisiai. Nesinorėtų paversti moksleivių kasdienybės literatūriniu kovos lauku, kur vienokių ar kitokių pažiūrų programų sudarytojai mokinių rankomis tvatijasi baltušių, maironių ir vaižgantų iškamšomis. Ir nors tikiu, kad kiekvienas moksleivis yra pajėgus išmokti keletą raktažodžių apie visus reikiamus autorius ir sudėlioti sėkmingą rašinį atsiskaitymui, tikrai ne kiekvienas, net ir po daugelio metų, supras, kam to reikėjo, o dar blogiau, jei nuo literatūros tiesiog atšoks.
Kita vertus, galbūt tai siekis įrašyti žmonėse kodą, kuris nutautėjimo ar okupacijos atveju leistų rekonstruoti tapatybę iš pašaknų; iš atminties užkaborių išsitraukti lietuvišką hegzametrą, silabotoniką, piemenų raliavimus. Prisiminti kvapą ir sugebėti atkurti kažką, kas prarasta.
Beje, apie kvapus. Birželio 28–30 d. vyko naujos kultūrinės DIY erdvės „Retrito Smarsas“ atidarymas. „Studium P“ bendruomenė ėmėsi įveiklinti apleistą pastatą Vilniuje, Nemenčinės pl. 7, buvusį redemptoristų vienuolyną, vėliau sovietų perdarytą į tuberkuliozės dispanserį ir vaikų sanatoriją. Čia pristatyta gausaus būrio šiuolaikinių menininkų paroda, įvairiais pavidalais reflektuojanti sanatorijos semantiką. Nors apsilankyti nuoširdžiai rekomenduoju, turiu pasidalinti, kad labiausiai įsiminė smarvė. Galbūt iš čia ir pavadinimas – smarsas? Ten galima rašyti smarvės architektūros istoriją. Šlapimas, vaistai ir chemija, pelėsis, trūnijantis medis, drėgmė, gaišenos, šiukšlės. Kvapai padeda įsižeminti, įgalina keliones laiku. Man tai pirmiausia – automobilinio 𝘴̌𝘱𝘢𝘬𝘭𝘪𝘢𝘶𝘴 kvapas. Tėvas glaistydavo (ruošdavo dažyti) automobilius kieme. Jau vėliau, sulaukus 18, man pačiam pabandžius špakliuoti per meiles sudaužytą bičiulio „Golfą“, tas kvapas grąžino į vaikystę.
Taigi, ar liaudies buities muziejaus kvapas per egzaminus padės išsaugoti tautinę atmintį? Ją įpaminklinti? Ar kaip tik taps pono Byno į savo butą per angą laiškams sukištais atvirukais, kuriuos paskui naiviai džiugu vartyti? Ar tai bandymas aktualizuoti kūrėjus, apie kuriuos nebepavyksta kalbėtis organiškai? Dėstyti tai, ko nebepatiriame, nebesutinkame kasdienybėje?
Šiame numeryje kvietėme rašytojus pasvarstyti, ką jie galvoja apie žemės ūkio darbus, ir pamažu vėrėsi, kad viskas susiję, kad sodai ir daržai – ne priešprieša šiuolaikinei literatūrai ar kultūrai. Liaudies buities muziejus irgi neprieštarauja šiuolaikinei literatūrai. Bet egzaminai neprivers tų tekstų gyventi.
Zigmas Pakštaitis
•••
Liepos 5 d. žurnalas nr. 13 – 7 lankai kultūros. Turinys komentaruose.
• Viršelyje – Evelina Paukštytė. „Motelis“, iš serijos „OM-Relax-Rehab“, 2019.
• Nuo ketvirtadienio „Literatūrą ir meną“ galite įsigyti Rašytojų sąjungos, „Eurekos!“, „Humanito“ knygynuose ir „Mint Vinetu“. Penktadienį – Lietuvos pašto skyriuose rajonų centruose bei kitose platinimo vietose. Platinimo vietos: https://literaturairmenas.lt/kur-isigyti
• Prenumeruokite: https://literaturairmenas.lt/prenumerata
• Kitas numeris išeis liepos 19 d.
Poetas ir vertėjas Marius Burokas apžvelgia poezijos knygų naujienas:
- Aleš Šteger „Degantys liežuviai. Goreči jeziki“
- Vasyl Makhno „Patarimas kaip geriau rašyti eilėraščius“
- Artūro Valionio „Sąnašos | Dėl viso pikto“
- Juliaus Kelero „atvirom akim“
- almanachą „Poezijos pavasaris 2024“
Nuoroda – komentaruose.
Apie ginklus, Meksikos ir JAV santykius, antropologiją, etnografinio teksto ypatumus ir ne tik. Kviečiame atsiversti Nariaus Kairio interviu su antropologe dr. Ieva Jusionyte, balandį pasirodžiusios knygos „𝗘𝘅𝗶𝘁 𝗪𝗼𝘂𝗻𝗱𝘀“ („Kulkos išėjimo angos“) autore.
„Kad parašyčiau šią knygą, įsigyti ginklą buvo labai svarbu. (Nors tą padariau jau pačioje pabaigoje.) Norėjau pažinti ginklą kaip materialų objektą, pajusti ir suprasti, ką jis reiškia. Atvykusi iš Lietuvos su ginklais neturėjau jokio santykio. Taigi norėjau suprasti ne tik santykį su ginklu kaip objektu, bet ir savo santykį su JAV ginklų kultūra.“
„Jau nuo pirmų eilėraščių T. Zaronskio poezija susisiejo su vokiečių ekspresionisto Ernsto Ludwigo Kirchnerio vizualiaisiais darbais ir ilgainiui šis įspūdis tik stiprėjo. Tas pats tirštumas, formos aštrumas, maišto dvasia, tas pats siekis tikrovę savitai deformuoti ir veikti suvokėjo emocijas. Daug nuogumo, kūniškumo, moterų, erotikos ir urbanistinio, intensyvaus peizažo. Tapantysis mėgo save eskizuoti ir pateikti autoportretus, kalbantysis apibūdina – irgi savotiškai tapo – save kaip liesą, išblyškusį, gal pervargusį. Gal tik poeto spalvinė gama ne tokia turtinga“, – apie 𝗧𝗮𝗱𝗼 𝗭𝗮𝗿𝗼𝗻𝘀𝗸𝗶𝗼 (g. 1992) debiutinę poezijos knygą „𝗦𝗽𝗮𝗹𝘃𝗶𝗻𝗶𝗺𝗼 𝗸𝗻𝘆𝗴𝗲𝗹𝗲̇ 𝗱𝗿𝗮𝘂𝗴𝗮𝗺𝘀“ (išleido „Bazilisko ambasada“, 2023 m.) atsiliepia Eglė Mikulskaitė.
Apžvalgą rasite 11 numeryje arba www.literaturairmenas.lt
Baziliskas
Juodkrantėje esanti LNDM Pamario galerija veikia tik šiltuoju sezonu – nuo vasaros pradžios iki rugsėjo. Šįmet galerija atsidarė su dviejų menininkių parodomis, mezgančiomis estetinį pokalbį. Tai – abstrakčiosios tapybos pradininkės Kazės Zimblytės (1933–1999) paroda „𝗔𝗯𝘀𝘁𝗿𝗮𝗸𝗰𝗶𝗷𝗼𝘀: 𝘁𝗮𝗿𝗽 𝗻𝘂𝗼𝘁𝗮𝗶𝗸𝘂̨ 𝗶𝗿 𝗽𝗮𝘀𝗮𝘂𝗹𝗶𝗼“ (kuratorė Nijolė Nevčesauskienė) ir vienos ryškiausių šių dienų menininkių Eglės Ridikaitės tebekuriamas darbų ciklas „𝗧𝗮𝗿𝗽“ (kuratorė Algė Gudaitytė).
„Net parodų nemačius, bet mintyse sujungus marias su E. Ridikaite ir K. Zimblyte, akivaizdu, kad jos čia tinka idealiai, nes abiejų autorių kūryba stipriai susijusi su erdvės pojūčiu. E. Ridikaitės kūriniuose erdvė kinta didinant objektų mastelius, žvelgiant pro langus, tvorą, lietų; K. Zimblytės tapyba irgi gana didelio formato, bet jos darbų paviršiai labiau byloja apie gelmę, apie žvilgsnio susigėrimą į neperprantamą paviršių.”
Apie parodas, kurias verta aplankyti, rašo menotyrininkė Monika Krikštopaitytė.
Eglė Ridikaitė. „Viskas prasidėjo nuo vaivorykštės II“, drobė, aerozoliniai dažai, 240 x 258 cm, 2024. Vidmanto Ilčiuko nuotrauka
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Jūratės Visockaitės vasaros užrašai
Kritikė apsilankė spektaklyje „𝗔𝘁𝘀𝗶𝘃𝗲𝗿𝘁𝗲̇𝗹𝗶𝘀. 𝗚𝗿𝗮𝗳𝗮𝘀 𝗣𝗼𝘁𝗼𝗰𝗸𝗶𝘀 𝗶𝘀̌ 𝗩𝗶𝗹𝗻𝗶𝗮𝘂𝘀“ (rež. Albertas Vidžiūnas) Vilniaus senasis teatras ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras premjeroje – albanų kilmės choreografo Angelino Preljocajo balete „𝗣𝗮𝗿𝗸𝗮𝘀“.
Nuoroda į įspūdžius – komentaruose.
Justo Stonkaus nuotrauka
Šįvakar baigiasi Filharmonija organizuojamas Vilniaus festivalis.
Kritikė, muzikologė Beata Baublinskienė rašo apie festivalio akcentus.
K. Sirvydo Gatvė 6
Vilnius
LT-01101
Be the first to know and let us send you an email when Literatūra ir menas posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.
Send a message to Literatūra ir menas:
ATRADIMAS. Kontoversiška, perversiška, erotiška, primityvu, tikra... Dailininkas Vladas Juodagalvis, kurio paroda „Šnipų mokykla“ (iš Audriaus Gražio kolekcijos) veikia VDA parodų salėse „Titanikas“, savo namuose dirbtuvėje Anykščiuose 2022 05 03. Daivos Kairevičiūtės fotoreportažas iš dirbtuvės: https://literaturairmenas.lt/mediateka/menininkas-savo-dirbtuveje-vladas-juodagalvis Vladas Juodagalvis: „A, tai nuo vaikystės, va, paišyt pradėjau, a paskui jau, kai baigiau vidurinę mokyklą, pradėjau tapyt aliejiniais dažais. Bandžiau kur įstot, Kaune, bet nepavyko per konkursą. Tada taip, savamoksliu pradėjau darbus tapyt, pirma kokius lengvesnius, natiurmortus, a paskui sunkesnius kokius, vaizdus, peizažus, interjerus. Realistiškus paveiksliukus visokius. Kai ką prisimenant iš natūros, nors iš natūros nepaišiau, bet kokią detalę... Ir tadu, įsiklausydamas ar muzikos, ar ką, ateidavo mintis nupiešt kokį paveiksliuką įdomų. A daugiausia pagal sapnus kokius.“ D. Kairevičiūtės video.
TAI REKLAMA IR PASKATINIMAS. LITMENIS jau visus 2021-uosius keliavo ir keliauja taip pat ir į provincijos miestelių, mažesnių rajonų centrų (kuriuose mūsų neįsileidžia jokie prekybos centrai) paštus. Žurnalą įsigyti galima ten (adresus, kurie vis atnaujinami, galima rasti čia: https://literaturairmenas.lt/kur-isigyti). TAI REDAKCIJOS PRINCIPINIS SPRENDIMAS, nors finansiškai, be abejo, nuostolingas – ten parduodama (būsime atviri) tik 15 proc. žurnalų, ir tai liūdina. Taip darysime ir toliau – provincija yra, turi ir verta būti kultūringa. SKATINAME IEŠKOTI LITMENIO IR LIETUVOS PAŠTO SKYRIUOSE.
31 sek. PASIŽIŪRĖTI JONUI MEKUI Į AKIS. Nacionalinė Dailės Galerija 11.23 pasidalinsime fotoreportažu iš parodos "Jonas Mekas ir Niujorko avangardas" #LMrekomenduoja
Dosnaus jums horizonto. Būkim.
Indų poetas, rašantis kanadų kalba (ja kalba 43 mln.) Shiva Prakash Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka lopšinė. Poetas viešėjo šių metų Poezijos pavasaris festivalyje. Vertė Aistis Žekevičius.
KULTŪRINGŲ VISIEMS, MĮSLINGŲ, AISTRINGŲ, O IR RAMIŲ 2019-ŲJŲ
#išLMkelionių 2 minutės Marko Rothko (iš Daugpilio Daugavpils Mark Rothko Art Centre (Latvija) veikiančios M. Rothko parodos. Gytis Norvilas vaizdas.
#išLMkelionių 1MINUTĖ VĖJO
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
K. Sirvydo Gatvė
