23/06/2024
ES Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime šią savaitę pasisakė, kad SESV 56 ir 57 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo į kitą valstybę narę komandiruotiems darbuotojams, trečiųjų šalių piliečiams, neturi būti automatiškai pripažįstama „išvestinė teisė gyventi“ valstybėje narėje, kurioje jie įdarbinti, ar valstybėje narėje, į kurią jie komandiruojami. SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad tuo atveju, kai kitoje valstybėje narėje įsteigta įmonė teikia paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, kurių trukmė viršija tris mėnesius, ši įmonė privalo gauti leidimą gyventi priimančiojoje valstybėje narėje kiekvienam darbuotojui, trečiosios šalies piliečiui, kurį ketina į ją komandiruoti, o tam, kad gautų tokį leidimą gyventi šalyje, ji turi iš anksto pranešti apie paslaugų teikimą, dėl kurio šie darbuotojai turi būti komandiruoti, ir pateikti priimančiosios valstybės narės valdžios institucijoms informaciją apie šių darbuotojų turimus leidimus gyventi valstybėje narėje, kur įsisteigusi ši įmonė, ir apie jų darbo sutartį.
Visas sprendimas: https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=A07B3C683B17F21DF4CD8418D7B655A6?text=&docid=287304&pageIndex=0&doclang=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=7373670
