07/11/2024
„Lengvumas tikriausiai redukuoja ar pernelyg supaprastina temas – tokia elegancijos kaina“ teigia Valentinas Klimašauskas mūsų žurnalui DAILĖ/ART. Kviečiame paskaityti straipsnio ištrauką!
„Prieš kelerius metus dingtelėjo suvokimas, kad nebematau parodų be kuratorių, ir pradėjau dar įdėmiau nei anksčiau skaityti ir kalbėti su kolegomis apie šią veiklą meno lauke, o gal jau ir profesiją. Pasirodo (iš to, ką sugeneravau ir supratau), šiandieniniame meno pasaulyje kuratorius – ne tik profesija, bet apskritai kone titulu tapęs žmogaus veiklos apibūdinimas. Veiklos, jau išsiplėtusios tiek, kad šį vardą nešiojantieji rūpinasi įvairiomis privačiomis ir viešomis kolekcijomis (ar konsultuoja jų klausimais), organizuoja ir rengia parodas meno muziejuose ar galerijose, rašo įvadinius parodų ar katalogų tekstus, tad, kitaip tariant, tradicinės šios gana naujos profesijos ribos (jei tokios egzistavo) yra gerokai praplėstos (o gal net ižūliai perliptos?). Štai visai neseniai nustebau pamačiusi, kad kai kurie nacionaliniai muziejai į pagrindinių edukacinių programų sudarymą įtraukia ir kuratorius. Nuoširdžiai nežinojau, kad vaikų edukacija muziejuose taip pat kuruotina, bet ne organizuotina... Nors muziejai nebuvo ir nėra apleisti, visgi nedaug kas supranta, kad meno kuravimas nebūtinai su jais susijęs, išskyrus konservatyvius apibrėžimus ir atvejus, kai kuratorius skiriamas visų pirma kolekcijų priežiūrai ir išsaugojimui, ir parodų kurėjas – mūsu suvokiamai kuratoriaus veiklai, t. y. daugiausia teminiam parodų parengimui. Matome, kaip muziejai reguliariai atidaro naujas parodas, kur pristato naujus, institucijai nepriklausančius, parodos veiklą ir tematiką organizuojančius svečius – papildomus, kviestinius kuratorius. Beje, ši praktika ir įvairiausia su ja susijusi veikla tapo profesionalia posritimi ir yra kone garbingai pavadinta nepriklausomu kuratoriumi, tarsi tai referuotų i neliečiamumą, suformuotos pozicijos neturėjimą ar dar kokį absoliutaus nešališkumo patepimą. Vis daugiau itin talentingų ir gabių meno praktikų ieško prieglobsčio po šiuo iki ryškiu, bet, tenka pripažinti, labai trapiu kuratoriaus profesijos skėčiu.
Po faktų rinkimo, istorijų klausymo ir knygų skaitymo nepriklausomas kuratorius ir jo kasdienybė palengva atsidengė kaip vaikystėje daryti sekretai ir atsivėrė, kad šiuo asmeniu gali būti bet kas: nuo kelių garsių tarptautinių bienalių ir didžiųjų parodų meno vadovų (beje, dauguma nepriklausomų kuratorių turi bent vieną darbą institucinėje bazėje, kur dirba ne visu pajėgumu) iki ką tik studijas baigusių, savo genialumą besiverčiančių pademonstruoti praktikantų-stažuotoju. Kalbant apie pastaruosius, būtina paminėti, kad tikrosios darbo sąlygos juos greičiau paverčia pėstininkais globalizuoto kapitalizmo užsakomose kultūros gamintojų armijose, kur jaudulys, matant savo veiklos realizaciją, dažnai reiškia, kad būtent fenomenali emocija yra didesnis atpildas už menką galimybę kada nors gauti užmokesti už atlikta kokybišką darbą.
Nevertheless, kalbėti apie kuratorystę, jos kompleksiškumą ir polifoniškumą be kuratoriaus arba ne iš kuratoriaus pusės – drungnas reikalas. Valentinas Klimašauskas pasirodė kaip geriausias variantas tokiam vos šiltam vandeniui užvirinti. Jis ne tik ilgus metus dirbo Šiuolaikiniame meno centre Vilniuje (2003–2013) ir kurį laiką buvo programos direktorius KIM? CAC, Rygoje, Latvijoje (2017–2018), bet ir dukart kokuravo nacionalinius paviljonus Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje (Latvijos nacionalinis paviljonas, 2019, ir Lietuvos nacionalinis paviljonas, 2024). Dargi Klimašauskas, be savo autorinių tekstų-straipsnių, yra „Žodžiai, žodžiai, žodžiai, arba Lietuvos menininku tekstai“ (Six Chairs Books, 2022), „Daugiakampio“ (Six Chairs Books, 2018), „B“ (Torpedo Press, 2014), „Alphavilnius“ (Kitos knygos, 2008) (ir kt.) autorius bei sudarytojas. Tad, kaip jis rado kuratorystę bei save joje, kaip laviruoja tarp rašymo, tyrimo ir praktikos bei kas yra geras kuravimas, kalbėjomės tarp Nyderlandų pajūrio ir Lietuvos miškų.
-Pradėkime gana tradiciškai ir nostalgiškai: kaip save atradai meno lauke, ar siekis suvokti ir dirbti su menu atėjo iš šeimos ir kaip pasirinkai kuratoriaus ir rašytojo profesinę sintezę?
Meno laukas mus supa visur: kai sutinki idomų žmogų, jis yra ir jūsų drabužių spintoje, kai renkiesi politikę, kai taksistas paleidžia dainą, kai į jūrą leidžiasi saulė ar akis užkliūva už knygos viršelio, – tokių momentų vertinimas gali būti ir grynai estetinis. Jau vien klasika tapę pasakymai kaip kine, kaip paveiksle ar knygoje. Nuo pat pirmų kelių eilučių (tai buvo atsitiktinė knyga namų knygų lentynoje virš lovos) skaitymo aktas man prisistatė kaip magiškas veiksmas. Nuo tų pirmų išvabeldžiotų raidžių labiausiai norėjau tapti rašytoju, tik kiek atitolino aiškus supratimas, kad rašytojui reikia autentiško gyvenimo supratimo. Tada studijavau menotyrą, atvedančią arčiau estetinių klausimų. Tik pradėjęs magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, buvau pakviestas į darbo interviu Šiuolaikinio meno centre – ten kaip tik buvo atsilaisvinusi vieta. Summa summarum, nebūtų klaida sakyti, kad į vizualiuosius menus atvedė tekstai...”
Pilną straipsnį skaitykite 95-ame DAILĖ/ART numeryje, kurį galite įsigyti:
https://www.artseria.lt/product-page/%C5%BEurnalas-dail%C4%97-art-nr-95?fbclid=IwY2xjawGZhUxleHRuA2FlbQIxMAABHd0M41uEJPFU-dNUu-Q6cwRly5LgTpTu_mQSD1VUGqY2uDhnb-LXd-CkEA_aem_JscwiVImAGHyFVaGyrC0jA
