11/09/2023
IŠ KUR TIEK PYKČIO,SKAUSMO IR LIŪDNŲ AKIŲ?😞
“Visada taip liūdna po konkūro varžybų. Kiek čia skausmo, liūdnų akių ir nevilties, kiek pykčio.
Jokiame profesionaliame sporte nemačiau tiek piktų sportininkų. Jokiame profesionaliame sporte nemačiau tiek žmonių su viršsvoriu.
Vis išgirstu klausimą - kas čia pas jus per sportas, kad tiek stambių žmonių. Vis tenka ginti, kad joti, tai ne tik sėdėti balne ir nenukristi, kad tai didelis menas, reikalaujantis darbo, ištvermės, kantrybės.
Žirgai - estetika ir grožis, bet dažna praktika tokia, kad balne piktas, vyresnio amžiaus dėdė, su viršsvoriu, susiraukęs, cigaretė dantyse. Ir žirgui, tai jam tenka nešti visą tą svorį, atkentėti pyktį. Smagu, jeigu raitelis bent jau pasirenka atitinkamo sudėjimo žirgą, bet kaip liūdna stebėti tokį duetą, kai ant be raumenų, vos vaiką galinčio nešti žirgo nugaros, sėdi stambus raitelis. Smagu stebėti duetus, kai raitelis puikiai valdo savo kūną, puikiai balansuoja, juda kartu su žirgu, minkštai ir giliai įsėda į balną. Smagu stebėti pilnavertį duetą, kai abu atletiški, tvirti, vienas kitą jaučiantys ir suprantantys, kai žirgas, atrodo, net spragsi nuo užsidegimo. Ir skaudu, kai po kiekvienos kliūties krenta į balną, kai dideliu greičiu šuoliuojant nuo kliūties iki kliūties kūnu tranko žirgo nugarą, o dar jeigu prastai atitaikytas balnas, pridedantis papildomų smūgių. Juk joti, mokėti valdyti žirgą, tai nėra pavadžiais tampyti jo jautrų snukį. Raitelio ranka prieš žirgo snukį. Po tokių rungčių dažnas žirgas išeina vos vilkdamas kojas, sukaustyta nugara, susitraukęs, negyvu žvilgsniu. Ir tik vienas kitas džiugina laisvumu, lengvumu.
Kiek daug raitelių ant žirgų laikosi pavadžiu ir balnakilpėmis. Darbas nuo žemės svarbus ne tik žirgui, bet ir raiteliui. Svarbu stiprinti giliuosius, vidinius raumenis, dirbti su balansu, žirgas padėkotų.
Kodėl laikoma norma keiktis, treniruojant vaikus, tampyti, spardyti, mušti žirgą. Ir ne kažkur giliam Lietuvos užkampyje, nežinomo savamokslio, bet žinomų ir garbių raitelių ir trenerių. Kodėl vienetai tokių, kurie su pagarba žiūri į žirgą, kurie su kantrybe treniruoja savo mokinį, perduodami geriausias vertybes.
Kodėl pas daugelį žirgas tik eilinis sporto inventorius. Pakeičiau ratą, sutepiau grandinę ir pirmyn. Bet jie gyvi, jie jaučia, jiems skauda.
Stebėjau vieną duetą, mergina ir žirgas. Stebėjau ir šypsojausi. Numetusi pavadį, balnakilpes, mergina sėdi balne, energingai kalbasi su drauge, gestikuliuoja, patapšnoja žirgo kaklą. Žirgas ramus, atsipalaidavęs, bet guvus, stovi, dairosi, žvalgosi, ausytės į priekį, pavadinkim - gyvas, laimingas, jaučiasi jų ryšys, draugystė. Kitas, tokioje pačioje situacijoj, nevaldys emocijų ir bėgs nuo viso šio šurmulio, dar kitas, tarsi negyvas, žiūrės į vieną tašką, išnykęs iš visumos, nieko nematydamas ir negirdėdamas, tik jausdamas nuolatinį nerimą ir skausmą.
Garbūs raiteliai, šypsokitės, būkite draugiški, prižiūrėkite save, rūpinkitės savo žirgais, juk jūs pavyzdys jauniesiems sportininkams, kažkam esate įkvėpimo šaltinis. Mylėkite savo keturkojį partnerį pasirūpindami savimi, savo kūnų, papildomai sportuodami, tvirtindami kūną, lavindami balansą, ir jums bus patogiau, ir žirgui lengviau, ir rezultatai geresni.
Ir vis tik džiugu, kad po truputį išbrendam iš sovietinio mąstymo, po truputį daugėja adekvačių, kantrių, šaunių raitelių.🤍,,