24/12/2024
Aną pirmąją tamsiausią metų dieną, 30 km už Vilniaus debesys tai atslinkdavo tai atsitraukdavo ir buvo galima išvysti žvaigždes danguje.
Taip sunku patikėti, kad jos ten yra ir dar taip įstabiai šviečiančios, kai ta debesų paklodė apsitraukusi. Su Saule panašiai. Taip sunku patikėti, kad ji vėl ryškiai ir aukštai švies Žemei prasukus savo įprastinę trajektoriją. Kad ji tokia pat, yra, nors ir toookia atitolusi.
Kuo labiau mūsų ryšiai su Pasauliu, tame tarpe su dangaus kūnais, stiprėja - tuo labiau mes randame Saulę, žvaigždes ir planetas ne tik danguje. Stiprėjant ryšiams mes juos randame betkur savo aplinkoje ir galime pasiimti iš jų palaikymą, į juos kreiptis, net kai jų ir nesimato.
Vienoje tinklalaidėje šį Saulėgrįžos ir Šv. Kalėdų laikotarpį išgirdau tokį nuostabų poetinį matymą: "mūsų protui svarbu žinoti bent tris žvaigždes (...) Protui reikia žvaigždžių šviesos, nes jis iš jos pagamintas (...) Protas yra dangiškas gyvų santykių žvaigždėlapis."
Kažkuris mano vidinis vaikiukas labiausiai nusčiuvo šį Kūčių vakarą, kai dvidešimtčiai sekundžių apsiniaukusiam danguje pasirodė Jupiteris, kai išėjau pirkti duonos paskutinę minutę.
Kai vaikystėje ruošdavomės kūčiavot, pirma sulaukdavome, kol danguje pasirodys pirmoji žvaigždė.
Man rodos mes taip beprotiškai ilgimės ir alkstame ryšio ne tik vieni su kitais, bet ir su kažkuo daugiau. Ir kokiais neįtikėtinais, keistais, sąmoningais ir dažniausiai visiškai nesąmoningais būdais bandome jį gauti.
Su šventėmis, mieli kompanjonai žvaigždžiaregiai ⋆✴︎˚。⋆✶⋆.˚