ScalyTales

01/01/2025

⏱ Tik > Tik > Tik...

24/12/2024

🎄

28/11/2024

Istorija apie karpį, kurį gaudžiau lyg drugelį

Šiais metais taip jau sutapo, kad didžiuosiuose ežeruose žvejojome daugiausiai naktį. Gal tai buvo pilni laikymo maišai, bemiegės naktys nuo kibimų ar dangaus grožio fotografavimo, o gal ir tiesiog noro pasislėpti nuo kitų žmonių, lyg darančių tą patį – ieškančių ramybės nuo darbų ir kitų laimikių paieškos.

Dažniausiai vakarais vėjas rimsta, ežeras tampa ramus, ir tą kartą ši ramybė tapo mano sąjungininke. Nors paties kibimo detalės išblėso iš atminties, tačiau nuotykiai, patirti su šiuo ypatingu karpiu, vis dar gyvi.

Žūklavietė - tarp žolių, kaip įprasta toje vietoje. Tik šįkart, priplaukęs prie vietos, kur matėsi įtemptas valas, ir su prožektoriumi apšvietęs vandenį, pamačiau karpį, o valas nė krust. Jis buvo įstrigęs žolėse taip, kad nepavyko net pajudinti. Bangų ar vėjo nebuvimas leido valtimi išsilaikyti daugmaž toje pačioje pozicijoje. Jau turima patirtis rodė, kad jei valas neatsipina, ir jei žolės nenuplyšta trūktelėjus meškere, o karpis vis dar įstrigęs jose, verta atlaisvinus stabdį dėti meškerę į šalį ir pabandyti rankomis timptelėti už valo tikintis, kad žolė nuplyš. Keliasdešimt centimetrų valo taip ir laimėjau – bet tik tiek.

Karpį aiškiai mačiau, tačiau bandymai jį susemti graibštu buvo bergždi. Rodės, kad jau turiu, bet kiekvieną kartą valas už kažko užsikabinęs ištempdavo karpį už lūpos lauk. Po kelių tokių nesėkmių pabandžiau tempti valą rankomis vėl - nepavyko. Karpis, gal pavargęs, o gal tiesiog nesuprantantis, kas čia per velnias vyksta, ramiai plaukiojo keliasdešimt centimetrų po vandeniu.

Bandžiau net ranka paliesti jo kūną, tikėdamasis, kad išsigandęs jis pats ištrūks, ar bent atsikabins, bet ir tai nepadėjo – jis leidosi glostomas, tarsi ramus ežero "mustangas". Galiausiai nusprendžiau pasitelkti kitą taktiką: atsitraukiau valtimi kiek atgal, įsmeigiau graibštą į vandenį lyg gaudydamas drugelį ir, stipriau užsukęs variklį, bandžiau karpį įvaryti į graibštą tikėdamasis kitokios baigties. Kaip bebūtų keista, šis planas pasiteisino. Vos karpiui atsidūrus graibšte, greitai atkabinau pavadėlį nuo klipso, o valas, atsipalaidavęs nuo įtampos, pagaliau išsilaisvino. Taip ir likau nesupratęs kas ten per žolė ar šaka (daugiau nesutikta) ten buvo.

Šis rugsėjo pabaigos „drugelis“ pagaliau atsidūrė mano rankose.

Laukinė. Karpių. Žūklė.

02/11/2024

Šis jaunuolis buvo vienas greičiausių to ežero karpių. Nuo pat kibimo pradžios iki paskutinės kovos akimirkos, kol jis atsidūrė mano graibšte, tas jaunatviškas veržlumas, o gal laisvės troškimas jo neapleido.
Kibimo metu valą spėjo užkabinti už kiekvienos žolytės pasitaikiusios jo kelyje taip man sukurdamas labirintą, kurį turėjau išnarplioti surinkinėdamas valą. Su kiekvienu ritės apsukimu manau esąs vis arčiau to aršaus kibimo kaltininko. Pagaliau valas keičia savo kampą leisdamasis žemyn ir jau jis po mano valtim. Tik staiga meškerės galiukas išsitiesina ir apima neviltis, kad karpis atsikabino... Bet ne! Akys pamato, kad valas visai kitoje pusėje. Plaukiu toliau, o istorija kartojasi vėl ir vėl. Kiekvieną kartą jis išnyra vis kitoje vietoje, vėl pabėga, vėl apsuka aplink žolę. Galiausiai, po kelių įtampos kupinų posūkių ir klaidžiojimo šiame labirinte, karpis pasiduoda ir atsiduria mano graibšte.
Išlaukęs tos trumpos taikos akimirkos, bandant padaryti kelis kadrus jaučiau, kaip jo kūnas dar pulsavo nuo ką tik pasibaigusios kovos laukdamas kada galės sugrįžti į savo stichiją.

Laukinė. Karpių. Žūklė.

28/10/2024

Kai nereikia slėptis maloniau sugauti karpį besileidžiančios saulės šviesoje, nei kai pyptelėjimas ištraukia iš sapnų, ir akys vos spėja priprasti prie tamsoje šmėžuojančių bangų. Kas fotografuoja, žino, kad saulėlydžio ir saulėtekio metu - gražiausios nuotraukos. Tačiau čia mums padeda ir tai, kad kol karpis ilsisi po kovos, mes iš kart galime ramiai su juo nusipaveiksluoti ir atsisveikinę ramiai atsipalaiduoti leidžiant mintims klajoti ir laukti, ką atneš kitos dienos aušra.
Tą kartą Saulė užkibo apie 19h, po vos prieš kelias valandas baigto ruošti vakarienės stalo. Stebino, kad ji visai atvirai dalinosi kaip sočiai nuo jo pavalgė.
Tuo tarpu Vakaris ir Rytenis pažadino mus apie 2h ir 4h, ir čia jau jiem teko numigti kartu su mumis priekrantėje. Idomu buvo tai, kad rytinės fotosesijos metu pas šiuodu pataluose neradome nė boilių kvapo. Tik pritrupinę tigrinių ir kriauklyčių.
Gi negali būti, kad dama viską suvalgė iš kelių taškų vos per vieną vakarą ir nepaliko nieko kitiems. O gal...
Gamtoje nėra atsakymų, tik nuolatinė kelionė ir nuotykis.

Laukinė. Karpių. Žūklė.

26/10/2024

Big Moon - Big Fish.

Vis dažniau tuo tikiu. Tokiom naktim žvejojant pagaunu save labiau žinant, nei tikintis, kad naktis bus įpatinga.
Po šiuo mėnuliu pagavau senąjį, kuris vis dar nešiojo ant savęs praeities žymes, virvės mazgus aplink savo žiauną. Idomu tai, kad iš pažiūros atrodė, kad taip karpis sau ramiai gyvena jau ilgą laiką - karpis neatrodė pavargęs ar sulysęs, o prie virvės buvo prilipę kriauklyčių nuotrupos, matyt, nuo kažkurių pietų.
Negana to, panašu, kad bandydamas išvengti praeities klaidų, senasis užsiaugino dar daugiau ūsų, nei jam priklauso :)

Laukinė. Karpių. Žūklė.

17/10/2024

"Svajonių kadras"
Tai dar viena siurreali gyvenimo akimirka, kai ant savo meškerių pamačiau Tulžį (angl. Kingfisher). Akimirka, kurios galėjau tikėtis tik rymodamas ant minkštos pagalvės. Bet taip jau atsitinka, kad kartais svajonės pildosi.

Laukinė. Karpių. Žūklė.

03/10/2024

Kiekviena besileidžianti saulė nudažo dangų šiltais atsiminimais apie praleistas dienas prie vandens, apie pagautas ir paleistas žuvis. Kaip ir sezonas, saulė nusileidžia, bet su pažadu sugrįžti. O tu žinai, kad kiekvienas pabaigtas žūklės sezonas nėra pabaiga, o tik naujos pradžios laukimas - kaip saulė, kuri rytoj vėl kils, atnešdama naujas svajones ir laimikius.

14/09/2024

Šioje žūklėje pasitaiko situacijų, kai prisirišti meškerę reikia. Na, jei pasiseka, ir karpį arčiau kranto :)
Tačiau tavo mintys neturėtų būti taip prisirišusios prie to, ką jau žinai. Lik atviras naujoms pamokoms ir įspūdžiams. Juk didelė dalis to nuostabaus jausmo jaučiamo žūklės metu ir yra ta nežinomybė, tas nuotykis išsvajoto tikslo link. O neretai ir mažas pokytis gali lemti didžius rezultatus.

07/09/2024

Gamtoje, kur mums, žvejams, visų gyvūnų (nuo smalsios voverės iki senolio karpio) elgsena yra savotiškas rebusas, kuris kartais, atrodo, kad nebeturi taisyklių. Kai bandai laimę laukiniame ežere, svarstyti apie masalo dydį tampa bereikšmė ironija. Ar 40mm „bomba“, ar mažytė voveruška ant "plauko" - gamtoje karpis nesirenka pagal taisykles. Jis pats sprendžia, kas šiandien bus delikatesas. Ir kai pagauni ant, rodos, beprotiško dydžio masalo, supranti, kad žaidimas su gamta yra pilnas staigmenų, o ne skaičių ir taisyklių. Tiesiog pabandyk, įmesk, ir kas nors tikrai susigundys.

05/09/2024

Kai saulė lėtai leidžiasi į horizontą, dažydama dangų auksu ir raudoniu, o kiekvienas blykstelėjimas vandenyje atspindi paskutinius dienos spindulius.

03/09/2024

Būti gamtoje reiškia būti neatsiejama amžinybės dalimi - kiekvienas šlamantis lapas, kiekvienas vandens ratilas ar padangių paukštis pasakoja laukinės gamtos paslaptis. O tu kantriai lauki, apsuptas tylos simfonijos, ir laikas tarsi sustoja.
Tada staiga tylą pertraukia akimirka, apie kurią svajojai. Tai tarsi atrasti paslėptą lobį gelmėse, ir tą trumpą akimirką kiti rūpesčiai tau nebesvarbūs.

31/08/2024

Nebylaus ryšio akimirka, kai vanduo paliečia tavo rankas, o karpio žvynai sužimba saulės šviesoje. Ramiai paleistas, jis plaukia atgal į gelmes, su savimi pasiimdamas jam duotą laisvės pažadą. Trumpam buvai jo pasaulio dalimi, o dabar jis grįžta, palikdamas tik ratilus ir atsiminimą apie bendrą atodūsį.

28/08/2024

Kurkime ateitį, kurioje mūsų vaikų svajonės gali išsipildyti

25/07/2024

Kaip toje dainoje:
Išėjo tėvelis į mišką,
Išėjo motinėlė ant mato..

25/07/2024

23/07/2024

Smagu, kai padaryti kadrai ne tik primena ką tą dieną aš veikiau, tačiau ir iš naujo padeda patirti tos dienos jausmus.