18/12/2023
Kadangi sniegas pabėgo (nors norisi tikėti, kad dar grįš), vaizdas už lango niekuo nesiskiria nuo lapkričio. :) Todėl kviečiame pabūti su šiurpiai smagia Alvilė Rimaitės istorija apie drąsos kepurę ir prisiminti, kas dėjosi paskutinio rudens mėnesio vakarais. ;)
Alvilė Rimaitė
APIE DRĄSOS KEPURĘ IR VĖJAIS ŪŽAUJANTĮ LAPKRIČIO VAKARĄ
Kartais nutinka užsibūti svečiuose. Karšto gėralo puodeliai, draugiškai besikandžiojantys pokalbiai su senu bičiuliu ir niekaip nesibaigianti žodžių loto partija.
Būtent tai ir atsitiko katinui Vąšeliui tą vėlyvą vėjais ūžaujantį paskutinį lapkričio vakarą.
– Palydėsiu, – urgztelėjo šnauceris Rūkas, kurio namuose ir buvo smagiai vakarojama.
– Nereikia, – atsainiai mostelėjo letenėle Vąšelis. – Parsirasiu pats. Juk turiu kepurę.
Didžiuliu pūkuotu bumbulu puoštą kepurę katinas buvo radęs vos prieš kelias dienas, sliūkindamas per kaimuką. Gulėjo patvory ir tarsi laukė pasirodant Vąšelio. Šiam ji iš karto baisiai patiko. Užsimaukšlino ant ausų ir pasijuto toks išdidus! O kai kelyje pasipynusios kaimynės Rainės nepažinusios jo šoko šalin it paklaikusios, Vąšelis pasijuto ir be galo stiprus bei drąsus. Sesės Rainės, kurių jis privengdavo dėl aršaus būdo, išsigando jo, cha!
– Parsirasiu, parsirasiu, – matydamas šuns akyse abejonę, patikino Vąšelis.
Ir nedaugžodžiaudamas pravėrė duris į šėlstančią rudens naktį. Vos spėjus nusileisti laiptais, iš tolumos atskrodęs vėjo gūsis bloškė jį atgal į bičiulio priebutį. Langelyje klausiamai šmėstelėjo Rūko barzda, bet Vąšelis vėl mostelėjo:
– Parsirasiuuu!!! – pratįsai sukniaukė, bandydamas peršaukti plyšaujantį vėją. Ir narsiai atstatęs galvą tūžtančiai vėtrai ėmė irtis namų link.
Vos už keliolikos žingsnių nėrė į pakeliui dryksantį miškelį ir atsikvėpė. Vėją čia tarsi vėjas būtų nupūtęs. Tankios eglės su belapiais beržais bėgo nesibaigiančiu aukštumu į juodpilkį dangaus skliautą, o visas pasaulis rodėsi keistai nuščiuvęs ir tykus. Tarsi kažkas ko lauktų, ar galbūt liūdėtų.
– Lapkritis, – gūžtelėjo pats sau pečiais Vąšelis. – Jis toks. Tai šėlsta su vėtromis, tai šiurpina ledine tyla.
– Jis toks, – tarsi atitarė miškas. – Pilnas paslapčių ir nenuspėjamas. Baaaugus.
– Na, jau, – purkštelėjo katinas. – Aš juk turiu drąsos kepurę. Manęs taip lengvai neišgąsdinsi.
Bet dėl visa ko paspartino žingsnį.
O miškas, gaubdamas juodais kuždančiais pašaliais tęsė:
– Niekada nežinai, kas gyvena nukritusių lapų kupetose... Kas tyko sutemų šešėliuose... Kieno akys tave stebi iš vėjo apdraskytų voratinklių...
– Niekas manęs nestebi! – gailiai kniauktelėjo dairydamasis Vąšelis, bet tuoj nepažįstami platūs sparnai it botagu perskrodė orą, kliudydami vargšo persigandusio katino galvą. Ir čia, kad prasidės!
– Ūūūūūūū, – klykė sparnai virš kaip vėtra namo lekiančio Vąšelio.
– Dunkt dunkt dunkt, – visas miškas dundėjo nuo baisingų neaišku kieno žingsnių. Besivejančių žingsnių!
– Matyt, bus tas kažkas – iš lapų kupetos! – trankėsi Vąšelio galvoje siaubingos mintys. – Iš didelės, dideliausios lapų kupetos!
– Į voratinklį toks drambyla nebūtų įtilpęs, – spėjo pagalvoti katinas ir išgirdo šiurpulingiausią stūgsmą:
– Vąšeli!!! – klykė nenumaldomai artėdama siaubingoji lapkričio miško pabaisa. – Vąšeliii!!! Palauk, sakau!
– Nė blusos! – susikeikė pakraupęs katinas ir pasileido skuosti, kaip niekada gyvenime nebuvo skuodęs.
O, bet, tačiau – pabaisos būta ne tik nuožmios, bet ir kaip reta klastingos. Visas miškas nusėtas jos spąstais: šaknys, kelmai, tolydžio išnyrantys storiausi kamienai ir… galiausiai didžiulė šakų raizgalynė į kurią stačia galva ir įnėrė mūsų vargšas Vąšelis.
– Amen, – spėjo pagalvoti katinas ir juodas siaubūno šešėlis visu baisumu krito ant jo.
– Vąšeli! – sukriukė uždususi pabaisa. – Tu pamiršai drąsos kepurę!!!
– ??? … ???… !!!!!
– Kepurę!!! – šnauceris Rūkas niekaip negalėjo atgauti kvapo. – Galvojau, nebepavysiu tavęs!
– Aš irgi taip galvojau, – išplėtęs akis prisipažino katinas. Ir išdidžiai pasipurtė lįsdamas iš šakų raizgalynės. – Kepurė, tai puiku.
– Dabar galėsiu grįžt nebebijodamas, – užsimaukšlino tvirtai didžiabumbulę. Ir vyptelėjo puse lūpų: – Nejaukumas mažas buvo užklupęs.
– Aš taip ir maniau, – linktelėjo barzdotą galvą šnauceris. – Kad su kepure bus drąsiau.
– Oi, su kepure! – nusikvatojo Vąšelis net miškas nuaidėjo. – Su kepure aš nieko nebijau!
– Tai aš jau eisiu, – urgztelėjo Rūkas ir pasisuko link savo namų. Tačiau vos už žingsnio sustojo nustėręs. Pakėlė leteną ir išpūtęs akis nužvelgė ją it vijoklis apsivijusį Vąšelį.
– Niekur. Tu. Neisi, – iškošė pro dantis mūsų katinas. – Juk tu be drąsos kepurės!!! Kaip grįši vienas pats?!
Ir Rūkui nespėjus prasižioti, kibo į parankę, apsukdamas didįjį šunį link tolumoje šviečiančios savo trobelės:
– Aš tave palydėsiu iki savo namų. Indaujoj yra žiupsnis arbatos. Ir pusmaišis džiovintos žuvies. Galėsime krimst ir ilgai vakaroti. O kai patekės saulė, žiū, bus ir gruodis. Tada galėsi keliaut nieko nebijodamas. Net ir be drąsos kepurės!
Iliustracija: Kotryna Alesiūtė
Daugiau smagių istorijų ieškokite žurnale „Laimiukas“: https://www.niekorimto.lt/zurnalas-laimiukas/laimiukas-nr-6-110-lapkritis-gruodis_8089
