22/01/2025
PASAKA APIE SPALVOTUKĄ
Aš mažiukas, aš nykštukas, mano vardas – Spalvotukas.
Esu linksmas ir smagus, per dienas maišau dažus.
O sumaišęs jais tapau, kad atrodytų gražiau:
žemuogytes – raudonai, lapelius dažau žaliai,
musmirytę būtinai dar pamarginu baltai.
Taip smagiai ir linksmai senų senovėje gyveno Spalvotukas – mažas žmogeliukas. Per dienų dienas traukdamas daineles, dažė viską, ką buvo galima nudažyti. Pasaulis švytėjo gražus ir margas. Nykštukas buvo geras, todėl jį visi mylėjo. Atrodė, kad Žemėje viešpatauja grožis ir gėris. Bet vieną kartą prie trobelės atskrido piktoji ragana. Ji buvo apsirengusi juodai – juodi buvo jos plaukai, net veidas pajuodęs. Spalvotukas labai nustebo, pamatęs raganą. Jam pagailo tokio niūraus ir, kaip jam atrodė, nelaimingo žmogaus. Nykštukas negaišo: raganos sijonas tuoj tapo gėlėtas, skarelė melsva, o šluota pasipuošė besprogstančiais gelsvais kačiukais.
– Ak tu, spalvotas neūžauga, ar aš prašiau tavo teplionės? Aš tam ir esu juoda ir baisi, kad gąsdinčiau visus!
– Aš tave papuošiau, ir tu tapai daug gražesnė, – ramiai tarė Spalvotukas.
– Pamanyk – nuspalvinai! Tu man sugadinai nuotaiką! Aš padarysiu taip, kad tu daugiau nespalvinsi nieko! Juoda spalva yra pati gražiausia, ir nuo šiol visas pasaulis taps juodas.
Ragana kvatodama apžergė šluotą ir pradėjo suktis. Pakilo vėjas ir tarsi šluote nušlavė visas spalvas. Viskas aplinkui tapo pilka ir juoda.
– Kodėl taip padarei? – paklausė persigandęs nykštukas. Jis pamatė, kad net teptuko nebeturi rankoje.
– Tik vienas daiktas pasaulyje liks spalvotas. Jį retkarčiais galėsi matyti. Norėdamas atgauti spalvas, turėsi įminti mįslę, o ją saugoti paliksiu pilkai lauko pelei. Todėl, kad tu jos nenutepliojai savo margais dažais, ir ji man patinka.
Ragana nusikvatojo, kiek jos juoda gerklė leido, ir nuskrido, palikdama nusiminusį, bejėgį Spalvotuką ir juodą pasaulį...
/ ištrauka iš Rugilės ZALECKAITĖS pasakos, „Lietuvos vaikų pasakos“ 1-oji knyga /
