25/11/2024
„Pasaulinis ar, tiesiai šviesiai sakant, Vakarų pasaulio kontekstas yra dar viena priežastis, kodėl mūsų visuomenė, mūsų socialiniai procesai nesulaukia rašytojų dėmesio. Paprastai tokia nuostata yra nusakoma kaip provincialumas. Airių poeto Patrick'o Kavanagh'a apibrėžimu provincialas nemąsto savarankiškai, jis nepasitiki tuo, ką mato, kol metropolis, į kurį nukreiptos jo akys, ką nors pasako. Vadinasi, iš tiesų reikšmingi socialiniai ir politiniai procesai, kultūrinės idėjos, mados – jos nutinka tik Vakaruose: niujorkuose, paryžiuose ir taip toliau.
O mums belieka tik stebėti ir sekti, kas ten vyksta, ir laukti, kol tai su pavėlavimu ateis pas mus. Ir iš tikrųjų, vaizduoti tokią atsilikusią visuomenę – tai kaip šeštą kartą žiūrėti tą patį filmą – mes jį matėme kitur, dabar reikia kažkodėl jį dar žiūrėti šičia. Tokia galvosena yra susijusi su totalinijine progreso samprata, kuri, bent jau kultūroje, mene, turėtų būti taikoma ribotai, bet čia atskira tema.
Poetas ir kritikas Marius Burokas savo nesenoje, įdomioje apžvalgoje apie naujausią lietuvių literatūrą tokią galvoseną nusako iš autoriaus perspektyvos: „lietuvių autorius dažnai ima pozicionuoti save kaip pasyvų, besiskundžiantį, nuo išorinių jėgų priklausantį asmenį su nuoskauda Europai, kad jų neleidžia ir neskaito. Lietuvių autorius – mažas, bejėgis, neįdomus, negalintis nieko pakeisti.“ Aš sutinku su tokia diagnoze, bet ne visai sutinku su tokia glūdinčia M. Buroko pašaipa tokiam apibendrintam lietuvių rašytojui. Manau, kad lietuvių literatūros (ir ne tik jos) marginalinė, periferinė padėtis nėra įsikalbėtas dalykas, tai didžiąja dalimi realu. Ir bandyti tai nuneigti lygiai taip pat neprotinga kaip mazochistiškai su tuo susitaikyti.“
Apie tai ir dar daugiau savo pranešime kalbėjo Kauno literatūros savaitės meno vadovas Laurynas Katkus, o jo provokuojančias mintis apie šių dienų lietuvių literatūrą toliau gvildeno filosofas Viktoras Bachmetjevas ir visi renginio „Vietoj Šetenių skaitymų“ dalyviai.
📸 Renginio akimirkas užfiksavo Jonas Petronis